Paslaptingasis "Dž"

Autorė Jūratė Jasiūnienė

Foto: pinterest.com

Myliu Paryžių. Myliu jį visokį. Ir kai pavasario saulė apšviečia tolumoje stūksantį Eifelio bokštą bei Dievo Motinos katedros stogus, o jų siluetai didingai atsispindi raibuliuojančiame Senos vandenyje, ir nuo rudens lietaus pažliugusias senamiesčio gatveles bei slidų akmeninį grindinį. 

Myliu ankstyvus vasaros rytus, kai visas miestas dar tik bunda, o apsnūdusiose gatvelėse gali sutikti nebent vieną kitą kokį maršą niūniuojantį barzdotą šlavėją, įgudusiais plačiais judesiais šluojantį visa, kas liko po audringos nakties, ar aistringai besiglamonėjančią įsimylėjėlių porelę, traukiančią iš baro, kur linksmai siautė Django Reinhart* virtuoziškai atliekamo džiazo ritmu. Gal tai buvo jųdviejų paskutinė naktis kartu, ir todėl jiems taip sunku išsiskirti? 

Myliu šį miestą ir tada, kai kostiumuoti ir skrybėlėti vyrai bei moterys elegantiškomis Coco Chanel stiliaus suknelėmis susirūpinusiais veidais chaotiškai skuba į savo kontoras, o gatvės bilda ir ūžia nuo be perstojo zujančių tramvajų ir karietas primenančių mašinų pypsenimo. Ak, kaip norėčiau ir aš nors kartelį pavažiuoti tokiu automobiliu (berods taip jį vadina), bet kur gi man tokia turtuolių prabanga...

Jau dešimtmetis praėjo nuo to baisaus, kruvinojo Pasaulinio karo, ir miestas po truputį atsigauna, o jo žmonės bando užmiršti buvusius žiaurumus ir kabintis į gyvenimą: kurti, mylėti, dirbti, mokytis, statyti. Pasiturinčiųjų namai skendi Art deco** prabangoje, tačiau... Tačiau kažkokia įtampa tvyro ne tik pasaulyje, bet ir šiame mieste — karo nuoskaudos dar nepamirštos, ir nuojauta kužda, kad tai dar ne viskas, kad taika galėsime džiaugtis neilgai...

Mylėjau šį savo svajonių miestą net tada, kai mano vargšai tėvai, turėję mažą ūkį kaimelyje netoli Paryžiaus, prasidėjus karui taip nusigyveno, kad, nebegalėdami manęs išlaikyti, atvežė čia ir už trisdešimt frankų pardavė vieno iš Monmartro viešnamių šeimininkei, kurią visi vadina tiesiog Madam. Tėvas mane palikdamas bandė guosti, kad ši stambi, rausvais, netvarkingai į kuodą surištais plaukais, storabalsė moteris esą yra kažkokia tolima jo giminaitė ir ji turėtų manimi gerai pasirūpinti.

Tuomet buvo 1916—ieji, o man — 15 metų. Iki to laiko nepažinau nei vieno vaikino ir neturėjau net menkiausio supratimo apie vyrų ir moterų santykius. 

Nuo to karto, kai buvau parduota, savo tėvų nebemačiau, o aš, pirmaisiais mėnesiais iš ilgesio raudojusi karčiomis ašaromis, šiandien jau pamiršau, kaip atrodo jų veidai. Juos tiesiogine ta žodžio prasme užgožė daugybė kitų — vyrų — veidų: senų ir susiraukšlėjusių, visai jaunučių, barzdotų ar ūsuotų, randuotų, spuoguotų, liesų ir kaulėtų, putlių, dailių ir pasibaisėtinų, smailiomis ar kumpomis nosimis...

Mat valdingosios Madam ”rūpestis” pasireiškė tuo, kad jau pačią pirmą dieną, vos tik atvykus, ji supažindino su mano būsima veikla, kuria užsiimu visus tuos metus - kasdien, be jokio poilsio ir atostogų, nes mes visos, gyvenančios po Madam viešnamio stogu, esame jos įkaitės ir turime laikytis čionykščių taisyklių. 

Ir štai jau 10 metų esu vadinama Mimi, esu tarp mylimiausių bei populiariausių kurtizanių visame Paryžiuje, o tai, kad mano tikrasis vardas yra Marija, žino tik Madam.

Mano vienintelės puošmenos — besibaigiantis raudonos spalvos lūpdažis, kurį praeitų Kalėdų proga gavau nuo Madam, kukli sidabrinė grandinėlė, kurią kažkada, atsidėkodama už tai, kad padėjau ištrūkti ir susitikti su mylimuoju, padovanojo mano geriausia draugė ir bendražygė Amelia. Ir dar maža balta skrybėlaitė su tinkleliu, uždengiančiu veidą — ją vieną vakarą radau supakuotą taip pat baltos spalvos dėžutėje,  perjuostoje  sidabro spalvos plačiu kaspinu ir padėtoje tiesiog prie mano durų. Už kaspino buvo užkišta kortelė su prierašu ”Mielai Mimi — Marijai. Dž.” ir raudona, kvapni rožė. 

Kas padovanojo šią skrybėlaitę, taip ir nesužinojau iki šiol, tačiau tas, kas tai padarė, turbūt permato mano sielą, mat labai mėgstu baltą spalvą ir rožes. Bet dar keisčiau, kad tas žmogus žino mano tikrąjį vardą! Juk sau prisiekiau jo niekam neišduoti, net ir savo nuolatiniams klientams, kurie kartais įkyriai to prašo. 

Be to, šiuo metu pažįstu tik vienintelį žmogų, kurio vardas prasideda raidėmis ”Dž” — tai Džeromas, gal dvidešimties metų tapybos studentas, vienas iš tų impresionistų, kuriems antradieniais ir ketvirtadieniais pozuoju Monmartro*** studijoje. Tai esu priversta daryti,  norėdama užsidirbti sau bent kelis frankus, juk ponia Madam visą mūsų uždarbį pasiima sau. ”Jums ir taip pasisekė — turit stogą virš galvos, esat pamaitintos, apsirengt nuperku. Tai ar begali būt geriau, nedėkingosios?!”, — griaudėja ji savo storu balsu, kad net visa gatvė skamba, jeigu tik pabandome nors žodeliu užsiminti apie mums priklausančią uždarbio dalį.

Džeromas jau nuo pat pirmos dienos išsiskyrė iš tos bohemiškos, triukšmingos ir vieną už kitą vulgaresnius juokelius laidančios studentų grupelės. Jis kaskart stovi ten, pačiame kampe, beveik visą laiką tyli ir visai nereaguoja į jam grupiokų laidomas pašaipias replikas. Jis tiesiog stebi mane ir susikaupęs tapo, o kartais į mano akis įsmeigia tokį savo žydrų akių žvilgsnį, kad visas kūnas nueina pagaugais.

NIEKAS PER ŠITIEK METŲ NĖRA Į MANE ŠTAI TAIP ŽIŪRĖJĘS — TOKIU TYRU, SKVARBIU, ŽVILGSNIU, TARYTUM PATS KŪRĖJAS ŽVELGTŲ Į MANO SIELOS GELMES...

*Django Reinhart - žymus tarpukario džiazo muzikantas, gitaros virtuozas.  Didžiąją dalį savo muzikinės karjeros praleido Paryžiuje, garsiajame Monmartro rajone. Gaisro metu sužalota ir dėl to sunkiai valdoma kairė ranka nesutrukdė jam būti tituluojamu vienu geriausių XX a. muzikantų.

**Art deco yra XX a. pradžioje Prancūzijoje atsiradęs terminas, taikomas dailei ir architektūrai, sukurtai tarp dviejų pasaulinių karų. Šis stilius pasižymi prabanga ir modernumu. Lietuvos meno istorijoje Art deco pirmą kartą paminėtas 1990 m.

***Monmartras - Paryžiaus rajonas, įsikūręs ant aukščiausios miesto kalvos (130 m), nuo kurios atsiveria Senos upės slėnyje plytinčio miesto panorama. Čia įsikūrė garsusis kabaretas Moulin Rouge, kur triukšmingas naktis leisdavo bohemos atstovai. Kalva tapo poetų, skulptorių, tapytojų mėgstama vieta. Monmartre gyveno ir kūrė daug iškilių menininkų.