MOTINIŠKA EGLĖS ŠIRDIS

Kiekvienais metais tas pats...

Sugrįžtu tenai, kur manęs laukia, kur vėlei aprėdo ta pačia suknele, papuošia tais pačiais plastmasiniais karoliais ir apvainikuoja kepure, kuri visuomet spaudžia galvą. Visuomet maniau, kad atrodau kvailai ir visa tai netgi pabodo. Bet... Žinau, jog tai jie daro galvodami, kad šios tradicijos reikia laikytis ir kad tai man labai svarbu. Bet išties, man visiškai nesvarbu. Nereikia manęs puošti, galiu būti tokia kokia esu – paprasta, bet laukiama.

Kiekvienais metais tas pats...

Aplink mane sutupia vaikučiai ir pakėlę į mane akutes žvelgia prašydami, kad kartu pasidžiaugčiau dovanomis. O aš negaliu – mano burna neprasižioja. Ach! Jei tik įstengčiau prakalbėti, kiek aš jiems papasakočiau... O jei dar rankas galėčiau pakelti – apkabinčiau juos. Bet ir to negaliu... Jos kaip kokios bejausmės šakos nusvirusios toje pačioje pozicijoje. Graudu... Bet užtat, mažieji visuomet mane nuglosto ir pajutusi jų šiltas rankeles nusiraminu. Jauniausioji... Ach! Ji – mane dievina.

- Tu esi mano brangiausia ir mylimiausia,- prigludusi prie manęs sušnibžda,- prašau, niekada mūsų nepalik.

„Nepalikčiau,- norisi nuraminti,- bet jau tokia mano dalia.“

Kiekvienais metais tas pats...

Matau, kaip po bevaisio barnio vyras trinkteli durimis ir palieka ašarojančią žmoną. Kas per vyrai! Netgi per šventes negali pabūti atlaidesni ir sąmoningesni.

„Brangioji,- pakviečiu mintyse, kai pamatau jog ji stovi nuleidusi galvą,- prisėsk šalia.“

Ji pažvelgia į mano pusę. „Negi išgirdo!“- švystelėja mintis.

Prisiartinusi atsisėda į greta stovinčią supamąją kėdę, padeda švelnią ranką ant mano kelio ir tyliai sušnibžda:

- Kaip aš norėčiau su tavimi pasikalbėti.

„Tai kalbėk! Neatsakysiu, bet aš girdžiu, o tau palengvės.“

Ji išsliuogia iš kėdės,  parkrenta ant kelių ir įsikniaubusi į mano delnus pradeda raudoti.

Supratau, kad atėjo laikas baigti, kas jau nebepakeliama.

Kiekvienais metais tas pats...

Balta staltiese nuklotas stalas, dvylika patiekalų, pašventinta plotkelė, žvakės ir begalės kalėdinių lempučių. Mamos noras išlaikyti lietuviškas tradicijas, vyro abejingumas visoms toms pačioms tradicijoms, o vaikų nekantrumas greičiau išpakuoti dovanas. Kartais mane net užmiršta, nes aš nieko nedarau tik stebiu juos. 

Ach! Jei tik galėčiau daug ką papasakočiau. Niekas nežino kiek aš paslapčių laikau savyje. Netgi tai, kai aną vakarą prie manęs prisiartinęs jos „nuostabusis“ vyras ir ištraukęs mobilųjį užgiedojo saldžiu balseliu:

- Na, labas zuiki. Šiandien tai tikrai pasimatysime... Ką nors sugalvosiu... Be galo pasiilgau tavęs... Sukelsiu dėl menkniekio triukšmą... Bet ryt – niekaip, nes tos  kvailos Kūčios, Kalėdos... Na, nepyk zuikuti...

Kvailys, galvoja, kad jeigu jau nekalbu ir nejudu tai nieko ir nejaučiu. Jei tik pajėgčiau, įspirčiau tam „kvailakiaušiui“ į užpakalį. Tokią moterį turi, o vis vien žvalgosi į kitas.

Ir taip kiekvienais metais...

Kūčios... Kalėdos.... Naujieji.... Trys karaliai... Nukrauti stalai... Šventinis šurmulys... Dirbtinas malonus bendravimas... Paslėptos nevilties ašaros... Ir vėl tyla...

Bet šie metai kitokie...

Tik aš, ji ir jos vaikai.

Jie – neliūdni, jie – laimingi. Nebeliko apsimestinio bendravimo, nebeliko paslėptų nevilties ašarų... Užtai išliko šventė...

Bet... Ateina laikas kai aš ir vėl turiu atsisveikinti.

„Pasilikite mane,“- noriu surikti, bet negaliu. Jei ir galėčiau, vis vien nutylėčiau – nenoriu būti našta ištisus metus. Geriau, tegu jie manimi pasidžiaugia per šventes. Pabosiu, nebebūsiu tokia laukiama, jei kiekvieną dieną įbedusi akis stebėsiu jų gyvenimus.

Atsisveikinu mintimis, nes kitaip negaliu. Norėčiau paverkti, bet ir to negaliu – nenoriu, kad jie galvotų jog liūdžiu.

Mažieji pribėgę prie manęs apsikabina ir nuglosto. Jauniausioji atsisuka į mamą:

- Kodėl mes negalime jos pasilikti?

- Todėl dukryte, kad jos tokia valia. Mes privalome laikytis tai ko ji nori. Bet ji sugrįš... Būtinai sugrįš,- ir priėjusi prie manęs perbraukia švelniais pirštais mano bejausmes rankas.

Užsiveria mašinos durys.

Matau mojuojančius man brangius žmones. Liūdna... Bet žinau, jog ir vėl sugrįšiu, kuomet tam ateis laikas. Aš visuomet sugrįžtu...

Tyliai nuryju graudžią motinišką ašarą...

Deivina Orchide