Tiesos kaina

Autorė Jūratė Jasiūnienė

Foto: pinterest.com

Praūžė gražiausios metų šventės – Šv. Kalėdos ir Naujieji metai.

Tuo šventiniu laikotarpiu viešoje erdvėje kone kasdien skaitėme ar girdėjome pamąstymų apie meilę artimui, atleidimą, susitaikymą, gerumą, tikėjimą, Dievą, džiaugsmą. Išdalijome ir patys gavome ne vieną gražų ir įkvepiantį sveikinimą bei palinkėjimą.

Tai tikrai nuostabus metas, kai ne tik vaikai, bet ir suaugę tikimės kažko viltingo ir stebuklingo. Kaip norėtųsi, kad ta pakili šventinė nuotaika nesibaigtų!  

Tačiau koks nors  įvykis ar aplinkybės greitai sugrąžina į realybę, kurioje kartais turime apsispręsti, kurioje pusėje likti – gėrio ar blogio, šviesos ar tamsos, tiesos ar melo.

O gal rinktis lengviausią kelią - likti tokiu „drungnu“, kai nesi nei vienoje, nei kitoje pusėje, tiesiog plaukiant pasroviui ir laukiant, kol problemos pačios išsispręs? 

Pasirinkti tiesą gali būti labai sunku. Tai tikra širdies ir proto dvikova: nors viduje jauti, kad nesirinkti melo yra teisingas kelias, tačiau tuo pat metu supranti, kad šis apsisprendimas  gali būti lemtingas ir gyvenimas jau atimiausioje ateityje nebebus toks „patogus“, koks buvo iki šiol.

Tiesa dažnai būna labai karti ir skausminga: gali nutikti taip, kad dėl jos liksime nesuprasti ar atstumti net ir pačių artimiausių žmonių – mamos, tėčio, sesės, brolio... Ar pasijusime vieniši ir bejėgiai, tarsi atsidūrę aklavietėje. Aplinkiniai gali sakyti „na ir kam pasirinkai tą tiesą, kam ji reikalinga – ramiau gyventum, jeigu „užmerktum akis prieš realybę“. Bet ar  ta ramybė nebūtų tik iliuzija?

Štai įsivaizduokime situaciją, kuri nutiko vienai mergaitei  (pavadinkime ją Milda): gražią vasaros dieną, saulei šviečiant, miške, ją, tuomet dešimtmetę,  tvirkina beveik pensinio amžiaus vyras, ir jeigu ne būrelis praeivių, nežinia kuo visa tai būtų pasibaigę.

Galbūt ta mergaitė - labai artima tavo giminaitė, tik tau nedrąsiai atskleidusi šią baisią situaciją, o gal net tavo dukra?

Pagal Lietuvos įstatymus apie tokį įvykį reikėtų pranešti policijai, tačiau kaip elgtis, kai žinai, kad tas žmogus, išniekinęs vaiką, yra už tave finansiškai pranašesnis, turi įtakingų ryšių, o koks nors žurnalistinis tyrimas ima ir atskleidžia, kiek dar daug korupcijos yra mūsų teisinėje sistemoje, ir aukoms ne vienerius metus tenka įrodinėti, kad jos yra nukentėjusios, jau nekalbant apie adekvačios bausmės skyrimą nusikaltimą padariusiam?

O žinant, kad visuomenėje dar gajus aukos kaltinimo modelis, rankos apskritai gali nusvirti, nes supranti, kad šioje situacijoje, likdamas tiesoje, „eisi prieš srovę“ ir turbūt ilgam prarasi „patogią“ ramybę. Beje, naujausias tyrimas atskleidžia, jog kas antras lietuvis mano, esą smurtą patyrusios moterys ir mergaitės žino, į kokius santykius veliasi, jos apskritai „sutirština spalvas“ arba pačios išprovokuoja partnerio smurtą. Be to, tyrimo rezultatai rodo, kad aukos kaltinimo tendencija ne tik nemažėja, tačiau pastebimas net jos augimas.

„Na suklydo žmogelis, susigundė silpnas būdamas, juk netobuli esam. Turbūt pats vaikystėje patyrė smurtą...“, - dažnai bandoma pateisinti smurtautojus, prisidengiant tolerancija, supratingumu ir gailestingumu. Tačiau kur yra tolerancijos ribos? Kartais atrodo, kad ji, tolerancija, mūsų visuomenėje suprantama labai klaidingai, iškreiptai: ar nusikaltimus irgi turime toleruoti? Ar gailestingumas neturi eiti kartu su atsakomybės jausmu?  

Apskritai kartais atrodo, kad vaikai protingesni ir nuoširdesni už mus, suaugusius: jie dar geba intuityviai atskirti, kur yra blogis, ir kur - gėris. Jeigu padaromas blogis, tai jie ir sako „tai - blogai“, o jeigu gėris, tai jie tiesiai šviesiai ir įvardija - „gėris“, be jokių pagražinimų. Ne veltui vaikystėje taip žavimės visokiais herojais: Robinu Hudu, svieto lygintoju Tadu Blinda, Betmenu ir pan. Nes žinojome, kad jie vieną dieną nugalės „blogiečius“ ir įsivyraus teisybė.

Nors suaugę giliai širdyje vis dar dar žavimės kovotojais už teisingumą, bet mūsų gėrio ir blogio supratimas „apsivelia“ visokiais mokymais, tikromis ar netikromis tiesomis, iliuzijomis ir pan., kol koks nors sukrečiantis įvykis, paliečiantis ir mus pačius, atveria akis.

**********

„Ir kodėl tai nutiko būtent man? Kodėl pasaulyje tiek blogio? Tokiame pasaulyje nesinori gyventi...“, -  sako Milda, praėjus 1,5 metų po to skausmingo įvykio. Visą šį laiką ji vis dar bando įrodyti, kad yra seksualinės prievartos auka.

Šios drąsios mergaitės tiesos kaina – ne viena bemiegė naktis sapnuojant košmarus, akivaizdus savivertės sumažėjimas, varginančios apklausos ir apžiūros atsakinėjant į „nepatogius“ klausimus, artimųjų atitolimas ir nutrūkę santykiai su kai kuriais iš jų, nepasitikėjimas savimi ir kitais, ypač vyrais ir berniukais.

Milda vis dar nepraranda vilties ir tikisi, kad jos tėvai ir atsakingi pareigūnai padės apginti jos tiesą. Mergaitė dar tiki, kad mūsų šalyje tai įmanoma...