Tiesos kaina
Autorė Jūratė Jasiūnienė
Foto: pinterest.com
Praūžė gražiausios metų šventės –
Šv. Kalėdos ir Naujieji metai.
Tuo šventiniu laikotarpiu viešoje
erdvėje kone kasdien skaitėme ar girdėjome pamąstymų apie meilę artimui,
atleidimą, susitaikymą, gerumą, tikėjimą, Dievą, džiaugsmą. Išdalijome
ir patys gavome ne vieną gražų ir įkvepiantį sveikinimą bei palinkėjimą.
Tai tikrai nuostabus metas,
kai ne tik vaikai, bet ir suaugę tikimės kažko viltingo ir stebuklingo.
Kaip norėtųsi, kad ta pakili šventinė nuotaika nesibaigtų!
Tačiau koks nors įvykis ar
aplinkybės greitai sugrąžina į realybę, kurioje kartais turime apsispręsti,
kurioje pusėje likti – gėrio ar blogio, šviesos ar tamsos, tiesos ar melo.
O gal rinktis lengviausią kelią -
likti tokiu „drungnu“, kai nesi nei vienoje, nei kitoje pusėje, tiesiog plaukiant
pasroviui ir laukiant, kol problemos pačios išsispręs?
Pasirinkti tiesą gali būti labai
sunku. Tai tikra širdies ir proto dvikova: nors viduje jauti, kad
nesirinkti melo yra teisingas kelias, tačiau tuo pat metu supranti,
kad šis apsisprendimas gali būti lemtingas ir gyvenimas jau atimiausioje
ateityje nebebus toks „patogus“, koks buvo iki šiol.
Tiesa dažnai būna labai karti
ir skausminga: gali nutikti taip, kad dėl jos liksime nesuprasti ar
atstumti net ir pačių artimiausių žmonių – mamos, tėčio, sesės, brolio... Ar
pasijusime vieniši ir bejėgiai, tarsi atsidūrę aklavietėje.
Aplinkiniai gali sakyti „na ir kam pasirinkai tą tiesą, kam ji reikalinga –
ramiau gyventum, jeigu „užmerktum akis prieš realybę“. Bet ar ta ramybė nebūtų tik iliuzija?
Štai įsivaizduokime situaciją,
kuri nutiko vienai mergaitei (pavadinkime
ją Milda): gražią vasaros dieną, saulei šviečiant, miške, ją, tuomet dešimtmetę,
tvirkina beveik pensinio amžiaus vyras,
ir jeigu ne būrelis praeivių, nežinia kuo visa tai būtų pasibaigę.
Galbūt ta mergaitė - labai artima
tavo giminaitė, tik tau nedrąsiai atskleidusi šią baisią situaciją, o gal net tavo
dukra?
Pagal Lietuvos įstatymus apie
tokį įvykį reikėtų pranešti policijai, tačiau kaip elgtis, kai žinai, kad tas
žmogus, išniekinęs vaiką, yra už tave finansiškai pranašesnis, turi įtakingų
ryšių, o koks nors žurnalistinis tyrimas ima ir atskleidžia, kiek dar daug
korupcijos yra mūsų teisinėje sistemoje, ir aukoms ne vienerius metus tenka
įrodinėti, kad jos yra nukentėjusios, jau nekalbant apie adekvačios bausmės skyrimą
nusikaltimą padariusiam?
O žinant, kad visuomenėje dar
gajus aukos kaltinimo modelis, rankos apskritai gali nusvirti, nes supranti,
kad šioje situacijoje, likdamas tiesoje, „eisi prieš srovę“ ir turbūt ilgam
prarasi „patogią“ ramybę. Beje, naujausias tyrimas atskleidžia, jog kas antras
lietuvis mano, esą smurtą patyrusios moterys ir mergaitės žino, į kokius
santykius veliasi, jos apskritai „sutirština spalvas“ arba pačios išprovokuoja
partnerio smurtą. Be to, tyrimo rezultatai rodo, kad aukos kaltinimo tendencija
ne tik nemažėja, tačiau pastebimas net jos augimas.
„Na suklydo žmogelis, susigundė
silpnas būdamas, juk netobuli esam. Turbūt pats vaikystėje patyrė smurtą...“, -
dažnai bandoma pateisinti smurtautojus, prisidengiant tolerancija, supratingumu
ir gailestingumu. Tačiau kur yra tolerancijos ribos? Kartais atrodo, kad ji,
tolerancija, mūsų visuomenėje suprantama labai klaidingai, iškreiptai: ar nusikaltimus
irgi turime toleruoti? Ar gailestingumas neturi eiti kartu su atsakomybės
jausmu?
Apskritai kartais atrodo, kad
vaikai protingesni ir nuoširdesni už mus, suaugusius: jie dar geba intuityviai
atskirti, kur yra blogis, ir kur - gėris. Jeigu padaromas blogis, tai jie ir
sako „tai - blogai“, o jeigu gėris, tai jie tiesiai šviesiai ir įvardija -
„gėris“, be jokių pagražinimų. Ne veltui vaikystėje taip žavimės visokiais
herojais: Robinu Hudu, svieto lygintoju Tadu Blinda, Betmenu ir pan. Nes žinojome,
kad jie vieną dieną nugalės „blogiečius“ ir įsivyraus teisybė.
Nors suaugę giliai širdyje vis
dar dar žavimės kovotojais už teisingumą, bet mūsų gėrio ir blogio supratimas
„apsivelia“ visokiais mokymais, tikromis ar netikromis tiesomis, iliuzijomis ir
pan., kol koks nors sukrečiantis įvykis, paliečiantis ir mus pačius, atveria
akis.
„Ir kodėl tai nutiko būtent man?
Kodėl pasaulyje tiek blogio? Tokiame pasaulyje nesinori gyventi...“, - sako Milda, praėjus 1,5 metų po to skausmingo
įvykio. Visą šį laiką ji vis dar bando įrodyti, kad yra seksualinės prievartos
auka.
Šios drąsios mergaitės tiesos
kaina – ne viena bemiegė naktis sapnuojant košmarus, akivaizdus savivertės
sumažėjimas, varginančios apklausos ir apžiūros atsakinėjant į „nepatogius“
klausimus, artimųjų atitolimas ir nutrūkę santykiai su kai kuriais iš jų, nepasitikėjimas
savimi ir kitais, ypač vyrais ir berniukais.
Milda vis dar nepraranda vilties
ir tikisi, kad jos tėvai ir atsakingi pareigūnai padės apginti jos tiesą.
Mergaitė dar tiki, kad mūsų šalyje tai įmanoma...
Komentarai
Rašyti komentarą